Urantijos knyga

Urantijos knyga nėra susijusi su religija įprastine prasme. Šia knyga remiasi dvi organizacijos - Urantia Foundation ir Urantia Fellowship. Taip pat šią knygą mėgsta studijuoti individualūs tikintieji. Neretai ji tampa krikščionių parankine knyga.

Sunku pasakyti, kiek žmonių skaito Urantijos knygą. Jos išleista yra virš ketvirčio milijono egzempliorių.

Urantija, kaip teigiama knygoje, yra senovinis Žemės planetos pavadinimas, Knyga didelė - per du dūkstančius puslapių ir apima daugiau nei 200 atskirų skirsnių apie:

1. Dievą,
2. Kitas antgamtines būtybes
3. Žemės ir Visatos istoriją
4. Žmonijos atsiradimą ir istoriją
5. Jėzų Kristų ir jo žinios esmę.

XX a. trečiajame dešimtmetyje Čikagos psichiatras W.S.Sadler (1875-1969) susidomėjo neįprastu atveju. Paciento žmona pasakojo, kad jos vyras naktį per miegus kalba apie kažkokius apreiškimus, kažką bando diktuoti. Įdomu tai, kad pacientas, atsibudęs ryte, menkai rūpinosi savo naktinėmis pranašystėmis. Sadler ir paciento žmona užrašė tai, ką pacientas diktavo ir taip atsirado Urantijos knyga (UK). Ji užrašyta 1934-35 metais. Knygą analizuoti buvo įkurta ne pelno siekianti organizacija The Urantia Foundation. Ji įkurta 1950 metais. Vėliau įsikūrė Urantijos Brolija, tačiau Fondas 1996 metais pareikalavo, jog Brolija pavadinime nenaudotų Urantijos pavadinimo ir ši pasivadino Penktąją Epochine Brolija. Savo ruožtu Fondas 1999 metais pakeitė pavadinimą į Urantijos Draugiją (Fellowship).

Angliškai atspausdinta Urantijos knyga buvo 1955 metais ir netrukus išversta į suomių, ispanų, prancūzų kalbas. Knygą sudaro keturios dalys, kurių paskutinė išskirtinai skirta Jėzui Kristui - jis vadinamas ketvirtuoju epochiniu įvykiu žmonijos istorijoje. Urantijos knygos pasirodymas yra penktasis toks įvykis.

Mūsų pasaulis, pasak UK, yra vienas iš 10 milijonų apgyvendintų pasaulių. Dievas yra Visatos kūrėjas ir universalus Tėvas, visa ko šaltinis. Jis veikia kartu su kitomis dievybėmis, kurios sudaro tris trejybes. Knygoje pasakojamas pasaulio atsiradimas nesutampa nei su bibliniu, nei su darviniškuoju. Žemesnieji gyviai išsivystė į žmogų, o žmogus turi išsivystyti į dvasinę būtybę. Kiekviename žmoguje veikia dieviškoji dvasia, kuri kreipia mūsų evoliuciją aukštyn. Neigiama prigimtinė nuodėmė ir kartu atpirkimo poreikis. Jėzus aprašomas kaip septintoji Dievo sūnaus Nebadono inkarnacija. Prieš savo viešąją misiją Jėzus keliavo po Indiją. Jis mirė ant kryžiaus ir buvo prikeltas morontiniame kūne (kažkas tarpinio tarp dvasinio ir materialaus būvio).

Urantijos knygos genezė ir jos pretenzijos panašios į kitų XIX ir XX a. privačių apreiškimų pobūdį (pvz., Visariono, Moono, Josepho Smito, Eugenio Siraguso tekstai). Paprastai šiuos tekstus rašantys asmenys sako, jog jiems girdisi diktuojąs balsas, įsakmiai reikalaujantis apreiškimą užrašyti. Urantijos knyga išsiskiria tuo, jog yra kiek panaši į mokslinę fantastinę literatūrą; jos idėjos neabejotinai darė įtakos įvairiems UFO kultams ir New Age sąjūdžio adeptams. (Šaltinis: www.religija.lt)

Urantijos knygos klaidos

Nors pati knyga teigia, kad yra dvasinių būtybių apreiškimas žmonijai, esama dalykų, verčiančių manyti, jog knygos kilmė labai žemiška ir kad šis "apreiškimas" traktuotinas kaip kažkieno fantazijos vaisius.

Liuciferis

Urantijos knygos 53 dokumente aprašomas Liuciferio maištas, kurį galima susieti su Hebrajų Biblijos Izaijo knygos 14 skyriumi. Tačiau ką iš tiesų Izaijas aprašo? Šėtono nuopuolį? Deja, taip nėra.

³ Tą dieną, kai VIEŠPATS suteiks tau atilsį nuo kančios ir baimių, nuo nuožmios vergijos, kurioje vergavai, ⁴ tu užtrauksi patyčių giesmę Babilono karaliui:

Tai priėjo liepto galą engėjas!

Tai nutilo jo įnirtis!

⁵ VIEŠPATS sutrupino nedorėlių lazdą,

tironų skeptrą,

⁶ kuris pliekė žmones įnirtingai be perstojo,

smaugė tautas žiauria priespauda.

⁷ Visa žemė ramiai ilsisi,

linksmai valiuoja.

⁸ Dėl tavo likimo džiūgauja

net kiparisai ir Libano kedrai:

„Nuo tada, kai buvai parblokštas,

niekas nebeateina mūsų kirsti.“

⁹ Šeolas po žeme ruošiasi tave priimti,

žadina visų žemės valdovų šešėlius tave pasveikinti

ir kelia iš sostų visų tautų karalius.

¹⁰ Visi prabyla ir sako tau:

„Dabar tu bejėgis, kaip ir mes!

Tu toks pat, kaip mes!

¹¹ Tavo didybė ir visa tavo arfų muzika

nugramzdinta į Šeolą.

Tavo guolis ­ lervos,

o tavo apklotas ­ kirmėlės.“

¹² Tai nupuolei iš dangaus,

Aušrini, aušros sūnau!

Kaip tave sukniubdė ant žemės,

tave, kuris išguldei tautas!

¹³ Kadaise manei savo širdyje:

„Užlipsiu į dangų,

viršum Dievo žvaigždžių

iškelsiu savo sostą.

Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai,

pačiuose Šiaurės pakraščiuose.

¹⁴ Užlipsiu ant aukščiausių debesų

ir prilygsiu Aukščiausiajam!“

¹⁵ Bet buvai nugramzdintas žemyn

į Šeolą,

į pačias kapo gelmes.

¹⁶ Visi, pamatę tave, sutriks;

žvelgs į tave ir klaus:

„Nejaugi čia tas žmogus,

kuris sudrebino žemę

ir sunaikino karalystes;

¹⁷ kuris pavertė pasaulį dykuma,

išgriovė miestus,

savo belaisviams niekuomet

neatvėrė kalėjimo vartų?

¹⁸ Visi tautų karaliai guli garbingai,

kiekvienas savo kape.

¹⁹ Bet tu neturi kapo;

tavo lavonas išmestas pūti,

užverstas kūnais karių, kritusių mūšyje,

įmestas su jais į uolėtą duobę ir sutryptas.

²⁰ Kadangi siaubei savo kraštą

ir žudei savo žmones,

tu nebūsi palaidotas kaip kiti karaliai!

Per amžius tenebūna minimi

nedorėlio palikuonys!

²¹ Renkitės išžudyti jo sūnus

už tėvo kaltes,

kad nebepakiltų ir neužvaldytų žemės,

neužstatytų pasaulio miestais!

²² „Pakilsiu prieš juos, ­ kalba Galybių VIEŠPATS, ­ sunaikinsiu Babilono ir vardą, ir jo likutį, ir vaikus, ir palikuonis, ­ kalba VIEŠPATS! ­ ²³ Paversiu jį ežių valda, pažliugusia bala, nušluosiu jį pražūties šluota!“ ­ kalba Galybių VIEŠPATS.

Liuciferis yra Babilono karalius (Iz 14). Žodis „Liuciferis“ randamas angliškame Karaliaus Jokūbo vertime. Hebrajiška šio žodžio forma yra helēl, kilusi iš veiksmažodžio „spindėti“ ir reiškianti „spindintįjį“ arba „aušrinę žvaigždę“. Žodis „Liuciferis“ yra lotyniškas šio žodžio vertimas. Jis buvo įvestas į Izaijo 14,12 tekstą per Bažnyčios Tėvų tekstus, tokius kaip Origeno „Hexapla“ ir Jeronimo Vulgata. Vulgata (kuri buvo plačiai vartojama Vakarų Bažnyčioje maždaug nuo VII mūsų eros amžiaus) taip pat vartoja žodį „Liuciferis“ ryto šviesai (Job 11,17 ir Ps 109,3) bei Zodiako ženklams (Job 38,32) apibūdinti.

Izaijo 14 skyriaus kontekstas aiškiai parodo, jog ši ištrauka yra „patyčių giesmė Babilono karaliui“ (Iz 14,3). Karalius metaforiškai vaizduojamas kaip Babilono karalius, vardu helēl, mėginantis pasiekti dangus. Bet užuot tapęs panašus į Aukščiausiąjį, jis nutrenkiamas į duobę kaip žmogus (plg. su Nebukadnecaro išdidumu ir tuo, kaip vėliau jį pažemino Dievas Dan 4; t. p. Abd 4). Galbūt Izaijas naudojo paplitusį Babilono mitą, bet šiam mitui jis suteikia stulbinantį posūkį. Jis pakeičia puolusio dievo helēl motyvą Babilono karaliumi.

Atrodo, kad Origenas, trečiojo amžiaus Bažnyčios Tėvas, yra atsakingas už Liuciferio-Šėtono teorijos išplitimą krikščionių Bažnyčioje (Origenas Apie pradus 1. 4–5, plg. su „Įžangos žodžiu“ 6; Hexapla; Iz 14,12). Daugelis priešinosi Origeno teorijai. Pavyzdžiui, net IV a. krikščionių vyskupas vis dar galėjo būti vadinamas šv. Liuciferiu, o jo pasekėjai – liuciferionais! Vėliau prie Bažnyčios Tėvų, išplatinusių mintį, jog Šėtonas kartą buvo geras angelas, vardu Liuciferis, prisidėjo Augustinas, Petras Lombardas ir Tomas Akvinietis (pvz., Augustinus De Genesi ad literem, 3. 10; Petrus Lombardus Sentences, 2. 6). Anot Senojo Testamento tyrinėtojo Johno Oswalto, neatrodo, kad ankstyvieji Reformacijos komentatoriai Izaijo 14,12 būtų susieję Šėtoną su Liuciferiu. Savo šedevre „Prarastas rojus“ („Paradise Lost“, 1667 m.) Johnas Miltonas Šėtoną susieja su Liuciferio nuopuoliu (1. 80; 5. 743). (Šaltinis: www.prizme.lt)

Taigi, įsitikinome, jog Izaijas kalba apie Babilono karalių, o ne kokią dangiškąją būtybę. Visgi Urantijos knyga pateikia kitokią interpretaciją:

Dabar Liuciferis yra nupuolęs ir nušalintas Satanijos Aukščiausiasis Valdovas. Apmąstymai apie savąjį aš yra labai pavojingi, net ir dangiškojo pasaulio išaukštintoms asmenybėms. Apie Liuciferį buvo pasakyta: "Pasididžiavimą savimi tu iškėlei dėl savojo grožio; savo išmintį tu sugadinai savo gabumais." Jūsų senovės pranašas matė jo liūdną būseną, kada jis rašė: "Kaip tu nupuolei iš dangaus, o Liuciferi, ryto sūnau! Kaip tu buvai numestas žemyn, tu, kuris išdrįsai gluminti pasaulius!"

Tai viena iš daugelio Urantijos knygos klaidų. Matome, jog Izaijo knygos citata akivaizdžiai ištraukta iš konteksto. Šiame straipsnyje jau rašėme, kad Izaijas Aušriniu vadina Babilono karalių.

Vardai ir pavadinimai
Atkreipkime dėmesį ir į kitas dokumento apie Liuciferio maištą detales. Gan įdomus vienas pavadinimas - "Satanija" (Urantija.lt teigiama, kad Satanijos sistemoje esanti 606 iš eilės mūsų planeta, Urantija, tarp kitų žmonėmis apgyvendintų planetų). Šis pavadinimas asocijuojasi su anglų kalbos žodžiu "satan", reiškiančiu "Šėtonas". Kad tai nėra tik atsitiktinumas, aišku iš to, jog Satanijos valdovas buvęs Liuciferis, o jo padėjėjas - Šėtonas. Pats žodis "šėtonas" iš tiesų kilęs iš hebrajų kalbos, kur reiškia kaltintoją. Nėra abejonių, kad toji Satanija tėra autoriaus fantazijos vaisius.

Panašiu principu kaip "Satanija" sukurtas ir žodis "Jerusemas". Tai esanti Satanijos būstinė, vietinės sistemos vidutinė sostinė. Be abejo, joks Jerusemas realiai neegzistuoja, bet ar nėra tokios valstybės, kurios sostinės pavadinimas skamba labai panašiai? Žinoma, ši valstybė yra Izraelis, kurio sostinė - Jeruzalė. Angliškai šis miestas vadinamas Jerusalem. Palyginkite: Jerusem ir Jerus(al)em. Pats žodis "Jeruzalė" sudarytas iš dviejų semitiškų šaknų: "y-r-h", kuri reiškia rodyti, nukreipti, instruktuoti ar mokyti, "s-l-m", kas reiškia vientisumas, taika, harmonija ar užbaigtumas.

"Belzabubas vadovavo neištikimiems tarpiniams tvariniams, kurie tapo išdaviko Kaligastijos jėgų sąjungininkais." Faktiškai Belzebubo vardą išgalvojo žydai, norėdami sumenkinti svarbiausią vietinę Kanaano žemės dievybę. Iš tikrųjų ligi tol hetitų dievas buvo vadinamas Baalzebubu (Baal – viešpats, valdovas + zebub – kunigaikštis). Apgalvotai pakeisdami antrąjį balsį (aa -> ee) žydai „Dievų kunigaikštį“ pavertė „Musių viešpačiu“.

"Kaligastija", atrodo, yra ne kas kita, o iškraipytas vardas "Kaligula".

Pats žodis Urantija, neva esąs senovinis Žemės vardas, iš tiesų sukurtas iš žodžio Uranus, kuris yra sulotynintas graikų Ouranos – dangus. Graikų mitologijoje tai dangaus personifikacija. Gimė iš Gajos ir Tartaro. Su Gaja turėjo tokius palikuonis: titanus, gigantus ir ciklopus. Urano atitikmuo romėnų mitologijoje – Koelas. Jis gali būti iš pradžių buvęs indoeuropiečių dievas Varuna. Uranas įsiviešpatavo pasaulyje, vedė Žemę. Pastaroji yra dangaus antonimas, o tai būtent ir įrodo Urano ir Urantijos ryšį. Šio žodžio kilmė visiškai žemiška.

Salvingtonas esąs vietinės visatos, urantiečių vadinamos Nebadonu, sostinė. Galime 100 % būti tikri, jog šio žodžio pavadinimas sukurtas pagal JAV sostinės Vašingtono pavyzdį. Fantastiniam romanui toks pavadinimas visai tiktų, bet apreiškimui, kaip tvirtina Urantijos knyga?.. Žinoma, tai iš tiesų ir tėra fantastinė knyga...

Makiventa Melkizedekas, vienas iš tų dvylikos planetinių globėjų, savanoriškai pasisiūlė padaryti tai, kas iki tol buvo padaryta tiktai šešis kartus per visą Nebadono istoriją: žemėje įsikūnyti laikinuoju šios sferos žmogumi, padovanoti save kaip nepaprastųjų užduočių Sūnų, tarnaujantį pasauliui. Leidimą šitai užduočiai suteikė Salvingtono valdžia, o realus Makiventos Melkizedeko įsikūnijimas buvo atliktas netoli tos vietos, kuri vėliau turėjo tapti Salemo miestu, Palestinoje. (93 dokumentas)

Anglų kalba šio Urantijos knygos veikėjo vardas yra Machiventa Melchizedek. Melchizedekas, kaip rašoma Hebrajų Biblijos (Senojo Testamento) Pradžios knygoje, buvęs Salemo karalius, Dievo Aukščiausiojo kunigas. Tuo tarpu Machiventa yra grynai Urantijos knygos autorių išmonė. Visgi šio vardo pagrindą galime atsekti. Panašu, kad tas pagrindas yra Niccolò Machiavelli (liet. Nikolas Makiavelis). Jis buvęs Italijos politinis veikėjas, istorikas, filosofas ir rašytojas. Iš jo pavardės kilęs būdvardis makiaveliškas (angl. machiavellian) reiškia "nesivaržantis dėl priemonių, klastingas, išdavikiškas". Galimas ir kitas, panašią reikšmę turintis pagrindas - žodis machinacija (nesąžiningas būdas pasiekti tikslą; nedora gudrybė). Šiaip ar taip, neblogą vardą "vienam iš dvylikos planetinių globėjų" sugalvojo Urantijos knygos autoriai, ar ne? Tačiau pagalvokime, kas už šio vardo slypi, kur čia galėtų būti šuo pakastas. Tikėtina, kad toks vardo pasirinkimas turi paslėptą prasmę apie pačią Urantijos knygą ir jos tikslą. Gali būti, jog knygos tariamas dvasingumas (jo nė pro padidinamąjį stiklą UK neįžiūrėčiau) tėra parodija ir ja tiesiog siekiama parodyti autoriaus ar autorių požiūrį į religijas apskritai. Kažkas apie Urantijos knygą yra pasakęs: "Ši knyga parašyta ne tam, kad, sumenkinus Jėzų - Dievą, būtų išaukštintas Jėzus - žmogus: nei vieno, nei kito egzistavimu autorius netiki. Jos tikslas - žingsnis po žingsnio sekant krikščioniškąja legenda, išryškinti visas joje glūdinčias nesąmones..."

Kad šis Urantijos knygos tikslas nėra laužtas iš piršto, pamatysime paanalizavę dar vieną tik šiai knygai būdingą žodį.

Sielos kūnas yra vadinamas morontiniu kūnu arba morontine forma. Sielos gyvenimas yra vadinamas morontiniu gyvenimu. Tai visiškai naujas žodis visai žmonijai. Ir sielos, arba morontinis, kūnas jokiu būdu nėra dvasios kūnas. Iki dvasios kūno dar laukia ilgas mokymosi, kitų mokymo, ir praktinio tarnavimo kelias. Morontiniame, arba sielos, gyvenime mes maitinsimės panašiai kaip dabar, tik maistas bus kitoks, jis nebebus materialus. Jis bus irgi morontinis. (Iš www.urantija.lt pagrindinio puslapio)

Angliškajame Urantijos knygos tekste šis "visiškai naujas žodis visai žmonijai" yra morontia. Bet ar tikrai nėra anglų kalboje jokio panašiai skambančio žodžio? Kad toks visgi egzistuoja, tuoj pamatysime, bet pirma panagrinėkime žodžio morontia darybą. Šis žodis iš tiesų nėra išskirtinis, Urantijos knygoje randame dar bent keletą jam giminingų. Keletas iš jų: Urantija (angl. Urantia), Edentija (angl. Edentia), Monmatija (angl. Monmatia), Dalamatija (angl. Dalamatia). Visi šie žodžiai baigiasi priesaga -tia. Atmetę ją, galime nesunkiai nustatyti, kad Urantia padarytas iš Urano, Edentia - iš Edeno (pirmykštis rojus Biblijoje). Tiek Monmatia, tiek Dalamatia baigiasi -matia. Pastarasis žodis skamba beveik taip pat, kaip Dalmatia (istorinis regionas), tad logiška manyti Dalamatia esant kiek iškraipytu Dalmatia. Monmatia sudarytas, kaip galima spėti, tokiu būdu: Mon + Dalmatia. Mon turėtų reikšti Mėnulį (plg. angl. Monday (pirmadienis) - Mėnulio diena, o Moon - Mėnulis). Kodėl pasirinktas Mėnulis? Monmatija Urantijos knygoje yra vadinama Saulės sistema, o Mėnulis ir Saulė - priešingybės. Taigi, pavadinimų darybos subtilybes išnarplioję, galime pabandyti numesti priesagą -tia ir nuo paslaptingojo žodžio morontia. Mums lieka moron, o tai angliškai reiškia idiotas, silpnaprotis. Terminas moron (iš senovės graikų μωρός (moros - "kvailas")) XX a. pradžioje buvo vartojamas psichologų, turint galvoje tam tikro protinio atsilikimo suaugusiuosius.

Mokslinės klaidos

• Urantijos knygoje aprašytas Saulės sistemos formavimasis sutampa su Chamberlin-Moulton planetozimalių hipoteze. Nors ši teorija buvo populiari pirmojoje XX a. pusėje, 5-ajame dešimtmetyje hipotezę diskreditavo Henry Russell'o argumentas, kad ji nesuderinama su tokių planetų kaip Jupiteris judesio kiekio momentu. Šiuo metu laikomasi mokslinio Saulės sistemos kilmės paaiškinimo, paremto ūko hipoteze.
• Teigiama, kad mūsų visatos amžius esąs 1 000 000 000 000 (trilijonas; įdomu, kad parinktas būtent skaičius su 12 nulių, nes dvylika daugelyje kultūrų vienaip ar kitaip išskiriamas) ir kad visata periodiškai plečiasi ir traukiasi 2 milijardų metų intervalais. Visgi pastarojo meto stebėjimai verčia manyti, jog tikrasis visatos amžius yra maždaug 13,7 milijardo metų. Didžiojo sprogimo teorija knygoje nėra palaikoma.
• Siūlomas fundamentaliosios dalelės, vadinamos ultimatonu, egzistavimas. Elektronas esą sudarytas iš 100 ultimatonų. Nežinoma, kad ši dalelė būtų kur nors kitur aprašyta, jos egzistavimo idėjos nepalaiko modernioji dalelių fizika.
• Tvirtinama, kad kai kurios rūšys išsivystė staiga, dėl vienąkart įvykusių mutacijų, o pereinamųjų rūšių nebuvę. Šios teorijos kilmė siejama su olandų botaniku Hugo De Vries, bet ji gyvavo trumpai ir dabar nebėra pripažįstama.
• Anot Urantijos knygos, spalvotosios žmonių rasės atsiradusios staiga, vienoje kartoje ir vienoje šeimoje. Rašoma, jog šių vaikų "oda turėjo unikalią savybę keistis į įvairius atspalvius, kada ją veikdavo saulės šviesa. Iš šitų devyniolikos vaikų penki buvo raudoni, du oranžiniai, keturi geltoni, du žali, keturi mėlyni, ir du indigo. Vaikams augant, šitos spalvos tapo ryškiau išreikštomis. Ir kada šitie jaunuoliai vėliau susiporavo su savo bičiuliais gentainiais, tada visų jų palikuonių odos spalva labiau panašėjo į jų tėvų sangikų odos spalvą." Vėliau iš Adomo ir Ievos gimusi violetinė rasė. Urantijos knygoje mėlynoji, geltonoji ir raudonoji rasės laikytos "pirminėmis", o žalioji, oranžinė ir indigo "antrinėmis". Žalioji ir oranžinė rasės laikui bėgant išnyko, o likusios susimaišė tarpusavyje. Modernioji evoliucijos teorija šių Urantijos knygos teiginių nepalaiko.
• Knyga atkartoja tuo laiku vyravusią idėją, kad viena Merkurijaus pusė visada atsigręžusi į Saulę. 1965 m. radioastronomai aptiko, jog Merkurijus sukasi pakankamai greit, kad Saulė apšviestų abi planetos puses. Urantijos knygoje rašoma: "Tokie gravitaciniai poveikiai taip pat prisideda prie planetinių orbitų stabilizavimo tuo metu veikdami kaip stabdžiai planetų sukimosi aplink savo ašį greičiui, versdami planetą visą laiką suktis vis lėčiau iki ašinis sukimasis sustoja, palikdami planetos vieną pusrutulį visada atsuktą į saulę ar didesnįjį kūną, kaip tą iliustruoja Merkurijaus planeta ir mėnulis, kuris į Urantiją visada yra atsukęs tą pačią pusę." Vis dėl to, dabartiniu supratimu, ašinis sukimasis nesiliauja, o stabilizuojasi taip, kad laikas, per kurį apsisukama apie ašį, tampa lygus laikui, per kurį dangaus kūnas apskrieja apie kitą kūną.
• Knygoje sakoma, kad Saulės užtemimas buvo numatytas 1808 m. Amerikos indėnų pranašo Tenskvatavos. Iš tiesų užtemimas buvo numatytas 1806 m. balandžio pabaigoje ir įvyko tų pačių metų birželio 16 d.

Vertimas į lietuvių kalbą
Urantijos knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą. Jos vertėjas Algimantas Jokubėnas sovietiniais metais dirbo Lietuvos televizijos užsienio programų redaktoriumi. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, A. Jokubėnas dingo iš televizijos ekranų. Artimi jam žmonės kalbėjo, jog jis pasinėrė į ezoterinius mokymus ir tapo aistringu Urantijos knygos tiesų skelbėju. Tą jis daro iki šiolei. Pavyzdžiui, lietuviškuose interneto Urantijos puslapiuose galima rasti jo net paraginimą tiems, kurių „širdis linksta prisidėti prie šviesos skleidimo“, paremti jį finansiškai, t. y., pervesti pinigus į nurodytą sąskaitą. (Šaltinis: www.anglija.lt)

Epilogas
Kaip pamatėte, Urantijos knyga visai nėra koks apreiškimas, o tik fantastinio turinio knyga, kurioje apstu klaidų, absurdiškų pasakojimų ir pan. Tai, kad kai kurie žmonės priima visus Urantijos knygos paistalus už gryną pinigą, tik parodo, jog žmonių naivumui ribų nėra.